Kai širdyse šilta – žiema nebaisi!

Žiemą, kai sniegas užklojo kiemus lyg baltas patalas, 2d klasės mokinukai nusprendė, kad metas išvaryti žiemą iš savo kiemo ir pasikviesti pavasarį. Nuo pat ryto klasėje kvepėjo blynais ir spurgomis, o ant suolų rikiavosi kaukės vienos su ragais, kitos su ilgomis ausimis, dar kitos su linksmomis, truputį pašėlusiomis šypsenomis.

Vaikai susirinko pasipuošę: vieni tapo ožiukai, kiti raganaitėmis, velniukais ar keistais gauruotais padarais. Kiekviena kaukė buvo vis kitokia, bet visos savaip gražios su kailiukais, spalvotais plaukais, juokingomis nosimis. Net droviausi mokinukai, užsidėję kaukę, tapo drąsūs ir garsūs.

– Žiema, žiema, bėk iš kiemo! skambėjo jų balsai.

Jie juokėsi, vaišinosi blynais, dalijosi spurgomis ir pasakojo, kokio pavasario laukia vieni svajojo apie pirmas gėles, kiti apie dviračius ir balas kieme. Atrodė, kad net už lango sniegas tirpsta greičiau nuo jų juoko.

Diena praėjo linksmai ir triukšmingai. O kai visi grįžo namo, atrodė, kad žiema tikrai truputį pasitraukė, nes širdyse jau buvo šilta. Ir 2d klasė žinojo kai kartu švenčiama ir juokiamasi, jokie šalčiai nebaisūs.